Kalinga – ryžių terasos, marihuana ir tatuiruotės (I)

Šiuo metu esu Sagadoje ir apie buvimą čia papasakosiu vėliau. Tai mažytis miestelis, esantis šiaurinėje Luzono salos dalyje, maždaug pusantro kilometro aukštyje, apsuptas debesų. Pagrindinė atrakcija, viliojanti turistus – ant uolų šlaitų kabantys mediniai karstai. Šios laidojimo tradicijos vis dar laikomasi ir šis regionas yra tarsi langas į praeities kultūrą.

Taigi, vieną vakarą užsuku prasiblaškyti į nedidelį barą, įsikūrusį ant kalvos – vienintelę vietą, kurioje veiksmas vyksta po 9 valandos vakaro. Visos kitos įstaigos jau užsidariusios, o gatvės tamsios ir neapšviestos.

Viduje skamba rami reggae muzika, o prie medinių staliukų sėdi keletas vietinių vyrų. Vienas jų muša mažą medinį būgną, tačiau nepanašu, kad pataikytų į ritmą. Bent jau ne į tą, kurį girdžiu aš. Patalpoje tvyro stiprus hašišo kvapas. Akys užkliūna už kabančių Bob Marley plakatų ir carabao (vandens buivolo) kaukolių, o visos sienos išmargintos ornamentais, padarytais iš prikaltų skirtingų spalvų kamštelių nuo alaus butelių. Ant lubų prikalta iškaba: “Never talk to the cops”. Man patinka čia ateiti pamąstyti – atsinešu užrašų knygutę ir tiesiog klausausi aplinkos. Paprastas dalykas, tačiau teikiantis didžiulį malonumą.

Išeinu laukan ir matau besišypsantį, maždaug 30 metų filipinietį. Jis neturi kelių priekinių dantų – susidėti juos yra per didelė prabanga. Pradedame šnekučiuotis. Jis – gidas, kaip ir dauguma kitų bare besilankančių vietinių.

Sulaukiu pasiūlymo vykti rytoj kartu į jo kaimelį, esantį Kalinga regione. Už tai prašo 1000 pesų (60 Lt), o tai yra pakankamai dideli pinigai. Teigia, kad už tai man bus viskas suteikta – ir nakvynė jo namuose, ir maistas, ir gėrimai. Ilgia nedvejojęs sutinku ir net nebandau derėtis, nors dažniausiai tai darau. “Money is replaceable, experiences are not” – pagalvoju. Apsikeičiame telefono numeriais ir išsiskiriame. Nueinant jis man sako: “I’m a good guy”. Atsakau tuo pačiu: “I’m a good guy as well”. Nusišypsome. Pasikliauju nuojauta, kuri man sako, kad juo pasitikėti galima.

—

Prabundu anksti ryte. Greitai nusiprausiu ir susikraunu kuprinę: fotoaparatas, plonas megztinis, vandens butelis, dantų šepetėlis. Pasiimu 1500 pesų. Daugiau man nieko neturėtų prireikti. Skubu į miestelio centrą, kur 7 valandą ryto sutarėme susitikti.

Važiuojame maždaug valandą autobusu vingiuotais kalnų keliukais, kol atsiduriame Bontoc – paskutiniame miestelyje iki jo kaimo. Gatvėse pilna policininkų – prie kiekvienos sankryžos bent po kelis.

Sulaukiame kito autobuso. Seno, surūdijusio. Viduje vietos nebėra, tad užsiropščiame ant stogo su dar maždaug 15 žmonių. Pajudame. Išvažiuojant iš miestelio kartais prireikia pasilenkti, norint išvengti žemai kabančių elektros laidų.

Fantastiški vaizdai – apačioje teka kalnų upė, o kartais matosi ryžių terasos kalvų šlaituose, kurių viršūnės padengtos debesimis. Išsitraukiu fotoaparatą ir pamatau, kad liko tik mažiau nei pusė baterijos bei garsiai nusikeikiu mintyse.

Beveik nekalbame ir tiesiog mėgaujamės aplinka. Dvi valandas taip lėtai judame siauriais keliukais. Norint prasilenkti su kita transporto priemone, reikėdavo atsistumti atgal iki platesnės kelio dalies. Nemažai atkarpų tvarkoma – kai kur platinama ir tvirtinama, o kai kur valomos nuošliaužos po griūties. Pervažiavome keletą tiltų, kurie buvo mediniai, paremti tik mediniais pastoliais. Kai mūsų pilnas autobusas juo judėdavo, kažkas apačioje sutraškėdavo, tad tikėjau, kad jie žino ką daro.

Galų gale atvykome iki nedidelės sankryžos, kur turėjome išlipti, kadangi autobusas nusuka kitur. Maždaug valandą kopiame dulkėtu, paskutiniu pravažiuojamu keliu. Kepina saulė ir mano gidas kartais paprašo sustoti ir pailsėti. Stengiuosi neatsilikti ir palaikyti tempą.

Lieka paskutinė, sunkiausia kelio dalis – dar valanda kopimo. Šį kartą stačiais laiptais ir siaurais, maždaug poros pėdų pločio keliukais šalia šlaitų. Žingsnis į šoną ir krenti žemyn.

Beeinant tokia atbraila jis man parodo kalną, už kurio yra hektaro dydžio marihuanos plantacija, pasiekiama po 6 valandų ėjimo nuo jo kaimo. “And we have no police because we use guns for protection. Freedom!” – šypsosi jis. Ir kaip tik tuo metu iš už posūkio išnyra du vyrai – vienas su mečete, kabančia ant peties, o kitas su savadarbiu, lenkto vamzdžio šautuvu. Kažko paklausė mano gido, nužvelgė mane ir nuėjo nieko nepasakę. Lėtai ir atsargiai prasilenkiame.